Ekonominė ir pinigų sąjunga
1988 m. birželio mėn. Europos Sąjungos Vadovų Taryba patvirtino siekį palaipsniui sukurti ekonominę ir pinigų sąjungą (EPS). Ji įpareigojo tuometinio Europos Komisijos pirmininko Jacques Delors vadovaujamą komitetą išnagrinėti ir pasiūlyti konkrečius šios sąjungos sukūrimo etapus.
Komitetą sudarė Europos Bendrijos (EB) nacionalinių centrinių bankų valdytojai, tuometinis Tarptautinių atsiskaitymų banko (BIS) generalinis valdytojas Alexandre Lamfalussy, ekonomikos profesorius Niels Thygesen (Danija) ir tuometinis Banco Exterior de España pirmininkas Miguel Boyer.
Jų parengtame pranešime, kuris vadinamas Deloro panešimu (Delors Report), siūloma ekonominę ir pinigų sąjungą įgyvendinti trimis atskirais, bet vienas kitą pratęsiančiais ir papildančiais etapais.
Ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) etapai
PIRMASIS ETAPAS 1990 m. liepos 1 d. |
Visiška kapitalo judėjimo laisvė |
---|---|
Geresnis centrinių bankų bendradarbiavimas | |
Laisvas ekiu (ECU) – Europos piniginio vieneto, euro pirmtako – naudojimas | |
Didesnė ekonominė konvergencija | |
ANTRASIS ETAPAS 1994 m. sausio 1 d. |
Įkuriamas Europos pinigų institutas (EPI) |
Centriniams bankams uždraudžiama teikti kreditus valstybiniam sektoriui | |
Geresnis šalių pinigų politikos koordinavimas | |
Stipresnė ekonominė konvergencija | |
Nacionalinių centrinių bankų nepriklausomumo didinimo procesas, kuris turi būti baigtas vėliausiai iki Europos centrinių bankų sistemos įkūrimo | |
Pasirengimas trečiajam etapui | |
TREČIASIS ETAPAS 1999 m. sausio 1 d. |
Neatšaukiamas valiutų perskaičiavimo kursų nustatymas |
Euro įvedimas | |
Europos centrinių bankų sistemos vykdoma bendra pinigų politika | |
Vidinio ES valiutų kurso mechanizmo (VKM II) įsigaliojimas | |
Stabilumo ir augimo pakto įsigaliojimas |
1 etapas
Pirmasis EPS etapas
Remdamasi Deloro pranešimu, Europos Sąjungos Vadovų Taryba 1989 m. birželio mėn. nusprendė, kad ekonominės ir pinigų sąjungos pirmasis etapas turėtų prasidėti 1990 m. liepos 1 d. Iš esmės tą dieną buvo panaikinti visi kapitalo judėjimo tarp valstybių narių apribojimai.
Valdytojų komitetas
Europos ekonominės bendrijos valstybių narių centrinių bankų Valdytojų komitetui, kurio vaidmuo po įkūrimo 1964 m. gegužės mėn. darėsi vis svarbesnis skatinant bendradarbiavimą pinigų srityje, buvo suteikta papildomų pareigų. Pastarosios buvo išdėstytos 1990 m. kovo 12 d. Tarybos sprendime. Komiteto naujosios pareigos buvo teikti konsultacijas valstybių narių pinigų politikos klausimais ir skatinti jos koordinavimą, siekiant kainų stabilumo.
Atsižvelgiant į tai, kad per trumpą laiką reikėjo įgyvendinti daug sudėtingų uždavinių, Valdytojų komitetas taip pat pradėjo pasirengimą trečiajam ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) etapui. Pirmiausia reikėjo nustatyti, kokie klausimai nagrinėtini pačioje pradžioje, iki 1993 m. pabaigos sudaryti darbo programą ir apibrėžti veikiančių pakomitečių ir šiam tikslui sukurtų darbo grupių įgaliojimus.
Teisinis pasirengimas
Siekiant įgyvendinti antrąjį ir trečiąjį etapus, buvo būtina peržiūrėti Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartį (Romos sutartį) ir sukurti reikiamą institucinę struktūrą. Tuo tikslu 1991 m. buvo sušaukta tarpvyriausybinė konferencija EPS klausimais, kuri vyko tuo pačiu metu kaip ir tarpvyriausybinė konferencija dėl politinės sąjungos.
Šių derybų rezultatas – Europos Sąjungos sutartis, dėl kurios buvo susitarta 1991 m. gruodžio mėn. ir kuri buvo pasirašyta 1992 m. vasario 7 d. Mastrichte. Vis dėlto, dėl užsitęsusio ratifikavimo proceso ši Sutartis (pakeitusi Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartį, pastarąją pervadinant Europos Bendrijos steigimo sutartimi, prie kurios, be kita ko, pridėtas protokolas dėl Europos centrinių bankų sistemos ir Europos Centrinio Banko statuto bei protokolas dėl Europos pinigų instituto statuto) įsigaliojo tik 1993 m. lapkričio 1 d.
2 etapas
Antrasis EPS etapas
EPI ir ECB įsteigimas
1994 m. sausio 1 d. įkūrus Europos pinigų institutą (EPI), prasidėjo EPS antrasis etapas ir buvo panaikintas Valdytojų komitetas. Trumpalaikis EPI egzistavimas atspindėjo pinigų integracijos Bendrijoje būklę. EPI nebuvo atsakingas už pinigų politikos įgyvendinimą Europos Sąjungoje – tai vis dar buvo nacionalinių institucijų prerogatyva – ir neturėjo kompetencijos vykdyti užsienio valiutų intervencijos.
Du pagrindiniai EPI uždaviniai:
- stiprinti centrinių bankų tarpusavio bendradarbiavimą ir pinigų politikos koordinavimą,
- atlikti parengiamuosius Europos centrinių bankų sistemos (ECBS) sukūrimo darbus, vykdyti bendrą pinigų politiką ir įvesti bendrą valiutą trečiajame etape.
Todėl EPI tavo forumu, kuriame buvo konsultuojamasi ir keičiamasi nuomonėmis ir informacija su politika susijusiais klausimais, ir apibrėžė reglamentavimo, organizacinę ir logistinę struktūrą, reikalingą ECBS uždaviniams vykdyti trečiajame etape.
1995 m. gruodžio mėn. Europos Sąjungos Vadovų Taryba nutarė Europos valiutos vienetą, kuris bus įvestas trečiojo etapo pradžioje, pavadinti euru ir patvirtino, kad trečiasis EPS etapas prasidės 1999 m. sausio 1 d. Iš anksto buvo paskelbta perėjimo prie euro veiksmų seka. Šis planas buvo sudarytas daugiausia pagal EPI parengtus išsamius pasiūlymus.
VKM II
Tuo pat metu EPI buvo nurodyta pradėti planuoti būsimus euro zonos šalių ir kitų ES šalių santykius pinigų ir valiutų kursų srityje. EPI 1996 m. gruodžio mėn. Europos Sąjungos Vadovų Tarybai pateikė savo ataskaitą; ja remdamasi Europos Sąjungos Vadovų Taryba 1997 m. liepos mėn. priėmė rezoliuciją dėl naujo valiutų kurso mechanizmo (VKM II) principų ir pagrindinių elementų.
Naujieji banknotai
1996 m. gruodžio mėn. Europos Sąjungos Vadovų Tarybai, o vėliau ir visuomenei, EPI pristatė atrinktus eurų banknotų, kurie turėjo pasirodyti apyvartoje 2002 m. sausio 1 d., dizainus.
Stabilumo ir augimo paktas
Sutartyje išdėstytoms nuostatoms dėl EPS papildyti ir patikslinti 1997 m. birželio mėn. Europos Sąjungos Vadovų Taryba priėmė Stabilumo ir augimo paktą – du reglamentus, – kuriuo siekiama užtikrinti biudžeto drausmę EPS. Paktą papildė ir atitinkamus įsipareigojimus sustiprino 1998 m. gegužės mėn. Tarybos deklaracija. Paktas buvo koreguojamas 2005 m. ir 2011 m.
Pirmieji dalyviai
1998 m. gegužės 2 d. valstybių ar vyriausybių vadovų sudėties Taryba vieningai nutarė, kad 11 valstybių narių įvykdė dalyvavimui EPS trečiajame etape ir bendros valiutos įvedimui 1999 m. sausio 1 d. būtinas sąlygas. Pirmosiomis dalyvėmis buvo Belgija, Vokietija, Ispanija, Prancūzija, Airija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Austrija, Portugalija ir Suomija. Be to, valstybės ar vyriausybės vadovai pasiekė politinį susitarimą dėl kandidatų į Europos Centrinio Banko (ECB) vykdomosios valdybos narius.
Pasirengimas nustatyti perskaičiavimo kursus
1998 m. gegužės mėn. bendrą valiutą įsivedančių valstybių narių finansų ministrai susitarė su tų valstybių narių nacionalinių centrinių bankų valdytojais, Europos Komisija ir EPI, kad nustatant neatšaukiamus valiutų perskaičiavimo į eurus kursus bus taikomi esami VKM dvišaliai pagrindiniai dalyvaujančių valstybių narių valiutų kursai.
Sprendimus priimančių organų paskyrimas
1998 m. gegužės 25 d. 11-os dalyvaujančių valstybių narių vyriausybės paskyrė ECB pirmininką, pirmininko pavaduotoją ir keturis kitus Vykdomosios valdybos narius. Jų paskyrimas įsigaliojo 1998 m. birželio 1 d. ir reiškė ECB įsteigimą. ECB ir dalyvaujančių valstybių narių nacionaliniai centriniai bankai sudaro Eurosistemą, kuri EPS trečiajame etape nustato ir tiksliai apibrėžia bendrą pinigų politiką.
1998 m. birželio 1 d. įsteigus ECB, EPI baigė vykdyti savo užduotis. Kaip numatyta Europos Bendrijos steigimo sutarties 123 straipsnyje (buvęs 109l straipsnis), EPI, įsteigus ECB, likviduojamas. Visas EPI patikėtas parengiamasis darbas buvo baigtas laiku, tad likusią 1998 m. dalį ECB skyrė galutiniam sistemų ir procedūrų testavimui atlikti.
3 etapas
Trečiasis EPS etapas
Neatšaukiamai nustatomi valiutų kursai
1999 m. sausio 1 d. prasidėjo trečiasis ir paskutinis EPS etapas – buvo neatšaukiamai nustatyti pirmųjų 11 pinigų sąjungoje dalyvaujančių valstybių narių valiutų kursai, o ECB tapo atsakingas už bendros pinigų politikos vykdymą.
Graikijai prisijungus prie EPS trečiajame etape, 2001 m. sausio 1 d. dalyvaujančių valstybių narių skaičius padidėjo iki dvylikos. 2007 m. sausio 1 d. prisijungė Slovėnija ir tapo 13-ta nare, po metų prisijungė Kipras ir Malta, 2009 m. sausio 1 d. – Slovakija, 2011 m. sausio 1 d. – Estija, 2014 m. sausio 1 d. – Latvija, 2015 m. sausio 1 d. – Lietuva, o 2023 m. sausio 1 d. – Kroatija. Šioms šalims prisijungus prie euro zonos, jų nacionaliniai centriniai bankai automatiškai tapo Eurosistemos dalimi.