Atsisveikinimo kalba

ECB Pirmininko Mario Draghi kalba per jo garbei surengtą atsisveikinimo renginį

2019 m. spalio 28 d., Frankfurtas prie Maino

Šiemet pinigų sąjungai sukanka dvidešimt metų – tai neabejotinai reikšminga sukaktis. Dar ne taip seniai euro zonos ekonomiką buvo sužeidęs ko gero nuo Didžiosios depresijos laikų nematytas nedarbo lygis, ir net buvo pradėta abejoti, ar euras apskritai išliks. Šiandien darbą turi 11 milijonų daugiau žmonių. Visuomenės pasitikėjimas euru pakilo iki dar neregėto lygio. Visoje euro zonoje politikai pritaria, kad kelio be euro nebėra.

Tačiau šiandien labiau norėčiau prisiminti, o ne švęsti.

Euras yra didelis politinis projektas, esminis žingsnis link siekio užtikrinti didesnę politinę integraciją, kuriai ekonominis pateisinimas atsirado 9-ojo dešimtmečio viduryje, Europos valstybėms susidūrus su rimtais ekonominiais sunkumais. Dvylikoje šalių, iš kurių vėliau bus sudaryta euro zona, ekonomikos augimas labai sulėtėjo, o nedarbas nuo 1973 iki 1985 metų išaugo nuo 2,6 iki 9,2 procento.

Tačiau to laikmečio lyderiai vizionieriai matė, kad Europa savo rankose turi galingą priemonę ekonomikos augimui padidinti: reikėjo sustiprinti bendrąją rinką. Pašalinus likusias kliūtis prekybai ir investicijoms būtų galima pasiekti, kad mažėjantis ekonomikos potencialas vėl pradėtų didėti ir kad daugiau žmonių grįžtų į darbo rinką.

Tačiau bendroji rinka visada reiškė šį tą daugiau. Vienas jos tikslų buvo apsaugoti žmones nuo kai kurių sąnaudų, kurias jie neišvengiamai patirtų dėl pokyčių. Kitaip nei globalizacija, kuri yra platesnis procesas, ji sudarė sąlygas Europai savo vertybes taikyti ir ekonominei integracijai, t. y. sukurti rinką, kuri būtų kiek įmanoma labiau laisva ir teisinga. Bendros taisyklės leistų šalims pasitikėti vienoms kitomis, silpniesiems gauti pagalbą iš stipriųjų, dirbantiesiems suteiktų daugiau saugumo.

Šia prasme bendroji rinka buvo drąsus mėginimas užtikrinti „suvaldomą globalizaciją“. Čia konkurencija buvo derinama su pasaulyje dar nematyto lygio vartotojų ir socialine apsauga.

Tačiau vienos nesąžiningos praktikos bendrojoje rinkoje buvo neįmanoma uždrausti: konkurencinės devalvacijos. Tokia galimybė galėjo pakirsti abipusį pasitikėjimą, kuris yra būtinas, kad bendroji rinka išliktų ir kad didesnės politinės integracijos projektas skintųsi kelią į priekį.

Todėl valiutos su laisvai svyruojančiais keitimo kursais buvo ne išeitis, o ir fiksuoti keitimo kursai, kaip paaiškėjo per 1992–1993 m. VKM krizę, nebūtų pasiteisinę, nes Europoje kapitalas tapo judesnis.

Todėl buvo rastas kitas sprendimas – įvesti vieną bendrą valiutą, t. y. sukurti vieną rinką su viena valiuta.

Šis sumanymas iš esmės pasiteisino: visoje Europoje labai padidėjo pajamų lygis, integracija ir vertės grandinės padarė tokią pažangą, apie kokią prieš 20 metų nebuvo galima nė pasvajoti, o bendroji rinka nesugriuvo net per didžiausią nuo praėjusio šimtmečio 4-ojo dešimtmečio krizę^[1].

Tačiau pastarieji 20 metų mums pateikė dvi labai svarbias pamokas apie sėkmingą pinigų sąjungą.

Pirmoji – apie pinigų politiką.

Įkūrus ECB, jo svarbiausias uždavinys buvo išlaikyti mažą infliaciją. Tuo metu ECB buvo naujas centrinis bankas be įdirbio, tad pirmiausiai reikėjo parengti politiką, sukursiančią tvirtą antiinfliacinės pinigų politikos patikimumą. Jam greitai pavyko tai pasiekti ir už tai, kad pirmasis ECB veiklos dešimtmetis buvo toks sklandus, reikia atiduoti didžiulę pagarbą pirmiesiems jo vadovams.

Tačiau niekas negalėjo numatyti, kad netrukus pasaulyje taip drastiškai pasikeis pinigų politiką supanti aplinka, t. y. kad infliaciniai veiksniai virs defliaciniais.

Visose išsivysčiusios ekonomikos šalyse centriniams bankams iškilo poreikis keisti požiūrį ir pasiryžti su defliacija kovoti taip pat stipriai, kaip ir su infliacija, bei lanksčiai rinktis šios kovos priemones.

Kalbant apie mus – ECB įrodė, kad niekada nesitaikstys su grėsmėmis monetariniam stabilumui, kylančiomis dėl nepagrįstos baimės dėl euro ateities. Jis parodė, kad su rizika kainų stabilumui kovos tiek pat energingai, nepriklausomai nuo to, ar kainos kiltų, ar kristų. Be to, jis įrodė, kad taikys visas jam pagal įgaliojimus suteiktas priemones, kad tuos įgaliojimus įvykdytų – ir niekada neperžengdamas įstatymo ribų.

Europos Teisingumo Teismas patvirtino, kad priemonės, kurių mes ėmėmės, yra teisėtos ir kad ECB turi plačią veiksmų laisvę taikyti visas turimas priemones taip, kaip būtina ir proporcinga jam iškeltiems tikslams įgyvendinti.

Šis sprendimas buvo labai svarbus, nes ant kortos buvo pastatyta centrinio banko esmė – banko, kokiu ECB tapo ir kokiu jį nori matyti didžioji dalis visuomenės, t. y. šiuolaikiško centrinio banko, pajėgaus panaudoti visas turimas priemones, tinkančias kilusiems iššūkiams atremti, ir tikros federalinės institucijos, dirbančios visos euro zonos interesų labui^[2].

Antroji pamoka – apie ekonominės ir pinigų sąjungos institucinę struktūrą.

Euro zona sukurta vadovaujantis „pinigų politikos dominavimo“ principu, kuris reiškia, kad pinigų politika turi būti nukreipta vien tik į siekį užtikrinti kainų stabilumą ir niekada negali priklausyti nuo fiskalinės politikos. Pinigų politikos dominavimo principas nedraudžia palaikyti ryšio su vyriausybėmis, kai yra akivaizdu, kad abipusiškai suderinta politika padėtų greičiau užtikrinti kainų stabilumą. Tai reiškia, kad politika, prireikus, gali būti derinama siekiant monetarinio stabilumo tikslo ir taip, kad jam nebūtų pakenkta^[3].

Pasiekėme etapą, kai mažos palūkanų normos nebeduoda tokio postūmio kaip anksčiau, nes ekonomikoje sumažėjo investicijų grąža. Vis dėlto pinigų politika tebėra pajėgi pasiekti savo tikslą, tačiau jis galėtų būti pasiektas greičiau ir su mažesniu šalutiniu poveikiu, jeigu pinigų politika būtų derinama su fiskaline.

Būtent todėl ECB nuo 2014 m. vis daugiau dėmesio skyrė įvairių makroekonominės politikos priemonių derinimui euro zonoje^[4]. Jeigu euro zonoje būtų vykdoma aktyvesnė fiskalinė politika, mes galėtume greičiau pagal ją koreguoti savo politiką, tad palūkanų normos galėtų didėti.

Mūsų pinigų sąjungoje pagrindinį vaidmenį fiskalinio stabilizavimo srityje atlieka nacionalinė politika – daug didesnį negu JAV vykdoma valstijų lygmens politika. Tačiau euro zonoje kaip visumoje nacionalinė politika ne visada garantuoja teisingą fiskalinę poziciją. Koordinuoti decentralizuotą fiskalinę politiką iš principo yra sudėtinga. O nekoordinuojamos politikos nepakanka, nes vienos šalies vykdomos ekspansinės fiskalinės politikos poveikio išplitimo į kitas šalis mastas yra palyginti mažas.

Būtent dėl šios priežasties reikalinga tinkamo masto ir modelio fiskalinė kompetencija euro zonos lygmeniu: pakankamai didelė, kad būtų galima stabilizuoti pinigų sąjungą, ir tinkamo modelio, kad nesukeltų per didelės neatsakingo elgesio rizikos.

Tobulo sprendimo nėra. Kai rizika dalijamasi, neatsakingo elgesio rizika niekada nebus lygi nuliui, tačiau taikant tinkamą modelį ją galima labai sumažinti. Be to, reikia pripažinti, kad, jeigu rizika dalijamasi, ji mažėja.

Sukūrus kapitalo rinkų sąjungą, rizikos pasidalijimas privačiajame sektoriuje sustiprėtų, todėl likusi rizikos dalis, kurią reikėtų suvaldyti centralizuota fiskaline kompetencija, būtų labai nedidelė. Be to, centralizuota fiskalinė kompetencija savo ruožtu leistų sumažinti riziką visoje sąjungoje, jei nacionalinė politika negalėtų atlikti savo vaidmens.

Kituose regionuose, kuriuose po krizės fiskalinei politikai buvo suteiktas didesnis vaidmuo, ekonomikos atsigavimas prasidėjo anksčiau ir kainų stabilumas buvo užtikrintas sparčiau. Nuo 2009 iki 2018 m. JAV turėjo vidutiniškai 3,6 % deficitą, o tuo tarpu euro zonoje buvo 0,5 % perviršis^[5].

Kitaip tariant, JAV turėjo ir kapitalo rinkų sąjungą, ir vykdė anticiklinę fiskalinę politiką. Euro zonoje nebuvo kapitalo rinkų sąjungos, o fiskalinė politika buvo procikliška.

Panašu, kad kelias į fiskalinę kompetenciją bus ilgas. Istorija rodo, kad biudžetai dažniausiai sudaromi siekiant ne visuotinio stabilizavimo tikslo, o konkrečių tikslų visuomenės labui. JAV federalinis biudžetas buvo labai padidintas praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje, kai reikėjo įveikti Didžiąją depresiją. Kad toks kolektyvinis susitelkimas įvyktų Europoje, ko gero reikėtų neatidėliotino atsako reikalaujančios priežasties, pavyzdžiui, sušvelninti klimato kaitą.

Kad ir koks kelias būtų pasirinktas, akivaizdu, kad atėjo laikas turėti daugiau Europos, o ne mažiau. Ir teigiu tai ne kaip savaime suprantamą tiesą, o kaip tikriausių federalizmo tradicijų šalininkas. Kai norimus rezultatus geriausiai galima pasiekti įgyvendinant nacionalinę politiką, tegu taip ir lieka. Tačiau tais atvejais, kai teisėtus visuomenės interesus galime patenkinti tik bendradarbiaudami, reikia, kad Europa būtų stipresnė.

Globalizuotame pasaulyje tikras mūsų, europiečių, suverenumas, patenkinantis žmonių saugumo ir gerovės poreikius, gali būti pasiektas tik dirbant kartu^[6]. Kanclerė A. Merkel yra pasakiusi, kad „jeigu norime išlikti kaip bendrija, mes, europiečiai, turime paimti likimą į savo rankas“^[7].

Bendradarbiavimas leidžia mums apginti savo interesus pasaulio ekonomikoje, atsispirti užsienio valstybių spaudimui, paveikti pasaulines taisykles taip, kad jos derėtų su mūsų standartais, ir užtikrinti, kad pasaulinės korporacijos priimtų mūsų vertybes. Veikdamos pavieniui šalys tokių rezultatų pasiekti negali. Globalizuotame pasaulyje dalijimasis suverenumu yra būdas jam išsaugoti.

Tačiau tai, kad pripažįstame poreikį įgyvendinti tai, ką prezidentas E. Macronas pavadino „Europos suverenumu“^[8], dar nereiškia, kad jau turime politines infrastruktūras tam pasiekti dabar. Vis dėlto suvokimas, kad jos būtinos, sparčiai didėja.

Stebėjome tai per pastaruosiuose Europos Parlamento rinkimus, kurie buvo ko gero pirmieji tokie rinkimai, kai daugiausia kovota dėl Europos klausimų. Netgi tie, kurie siekė sulėtinti Europos integraciją, tai darė abejodami ES institucijomis, o ne visiškai nepripažindami jų teisėtumo.

Tai tik pradžia, bet ji rodo, kad mūsų sąjunga juda teisinga linkme. Esu įsitikinęs, kad ji ir toliau judės ta kryptimi, nes juk savanaudiški atskirų šalių interesai kaip tik ir tiesia mums kelią Europos suverenumo link.

Daugelio atsidavusių europiečių veiksmai tiek nacionaliniu, tiek ES lygmeniu padėjo mums pasiekti šį tašką. Norėčiau paminėti trijų grupių indėlį.

Pirmoji grupė – tai ECB ir nacionalinių centrinių bankų darbuotojai.

Krizės metu buvo daug situacijų, kai ECB buvo atsidūręs visiškai nepažintuose vandenyse. Buvo susidariusi nepaprastai sudėtinga ekonominė padėtis, ir vos įveikus vieną iššūkį, tuoj pat iškildavo naujų.

Tie keleri metai buvo kupini įtampos tiek jums patiems, tiek jūsų šeimoms. Tačiau tuos metus bus verta prisiminti dėl jūsų atsidavimo, jūsų sukurtų priemonių sėkmės bei jūsų kompetencijos jas įgyvendinant Eurosistemoje.

Šias politikos priemones galės naudoti visi būsimieji politikos formuotojai, susidūrę su panašiais iššūkiais. Tai pasiekimas, kuriuo gali didžiuotis visi Eurosistemos darbuotojai. Tad leiskite man padėkoti už jūsų didžiules pastangas, kurios šiuo precedento neturinčiu laikotarpiu pasitarnavo ECB, o tuo pačiu visiems Europos gyventojams.

Antroji grupė, kurią norėčiau paminėti, yra mano buvę ir esami Vykdomosios valdybos ir Valdančiosios tarybos kolegos. Per pastaruosius aštuonerius metus nepaprastomis aplinkybėmis patvirtinote daugybę priemonių. Šių sprendimų pagrindas buvo jūsų nuoseklus ir besąlyginis ryžtas vykdyti mūsų įgaliojimus.

Jūs buvote tvirtai pasiryžę vykdyti mums suteiktus įgaliojimus neperžengdami ribų ir niekada nepasiduoti. Pažvelgę atgal galite didžiuotis tuo, ką pasiekėte nepaprastai sudėtingomis sąlygomis, ir džiaugtis žinodami, kad jūsų dėka padidėjo daugelio žmonių gerovė.

Tai, kas Valdančiąją tarybą vienija, visada buvo ir bus daug stipriau negu bet kas, kas galėtų ją suskaldyti. Mus visus vienija toks pats atsidavimas vykdyti mums suteiktus įgaliojimus ir tokia pati aistra Europai. Esu įsitikinęs, kad toks mūsų visų atsidavimas tarnaus ECB ir Europai ir ateityje.

Trečioji grupė – Europos šalių vadovai.

Mums teko imtis priemonių, kurios iš pirmo žvilgsnio kartais galėjo atrodyti kontraversiškos ir kurių naudą galėjome išvysti ne iškart. Mūsų ryžtas niekada nesusvyravo, nes jis buvo pagrįstas tvirtu mūsų darbuotojų darbu, kurį skatino empatija kenčiantiems žmonėms ir kurį sustiprino įsitikinimas, kad politika pagerins jų padėtį.

Tačiau tokiais laikais – ir ypač daugiašalėje valiutų sąjungoje – politiniai lyderiai, kurie mūsų vykdomą pinigų politiką įvertino ne iš nacionalinės, o iš euro zonos perspektyvos, ir paaiškino ją savo šalies žmonėms, suteikė didžiausią atramą mūsų nepriklausomumui.

Džiaugiuosi, kad Europoje turėjome tokių lyderių, ir esu dėkingas už jūsų tvirtą palaikymą ir padrąsinimą visos krizės metu.

Prezidente E. Macronai, prezidente S. Mattarella, kanclere A. Merkel, jūs visą laiką mus palaikėte Europos Vadovų Taryboje ir pasauliniuose forumuose tuo metu, kai kiti didieji centriniai bankai juto vis didesnį politinį spaudimą. Jūs nepasidavėte nepakantiems balsams tų, kurie norėtų, kad mes nusigręžtume nuo Europos integracijos.

O kritiniais momentais jūs ėmėtės veiksmų, kad būtų apsaugotas euras ir apgintas mums patikėtas turtas – vieninga, taiki ir klestinti Europa.

Dabar atėjo laikas perduoti vairą į Christine Lagarde rankas. Nė kiek neabejoju, kad puikiai vadovausite ECB.

Mano tikslas visada buvo vykdyti Sutartyje nustatytus įgaliojimus ir vykdyti juos visiškai nepriklausomai ir per instituciją, kuri išaugo į šiuolaikišką centrinį banką, pajėgų įveikti bet kokius iššūkius.

Galimybė tai įgyvendinti buvo privilegija ir garbė.

Ačiū.