Apžvalga

Numatoma, kad po lėto augimo 2019 m. antrąjį ir trečiąjį ketvirčius realusis BVP artimiausiu metu ir toliau augs vangiai. Ekonominių vertinimų rodikliai pablogėjo. Tai daugiausia susiję su vis dar vangia pasauline prekyba tebesitęsiant pasauliniam neapibrėžtumui (dėl padidėjusio protekcionizmo, galimo staigesnio Kinijos ekonomikos augimo tempo sulėtėjimo ir „Brexito“ be susitarimo). Vis dėlto naujausi apdirbamosios gamybos rodikliai rodo, kad padėtis šiek tiek stabilizavosi, lūkesčiai statybos sektoriuje ir vartotojų pasitikėjimas buvo stabilesni, o sąlygos darbo rinkoje tebėra palankios. Ilgesnėje perspektyvoje prognozuojamos labai palankios finansavimo sąlygos (skatinamos ECB vykdomos itin skatinamojo pobūdžio pinigų politikos), daroma prielaida, kad „Brexitas“ vyks tvarkingai ir išnyks kai kurios kitos pasaulinį neapibrėžtumą lemiančios sąlygos, numatomas laipsniškas užsienio paklausos atsigavimas ir gerokai laisvesnė fiskalinė politika – visa tai turėtų paskatinti tvarų ekonomikos augimo atsigavimą vidutiniu laikotarpiu. Numatoma, kad realiojo BVP augimas 2020 m. šiek tiek sulėtės – iki 1,1 %, o 2021 ir 2022 m. paspartės iki 1,4 %. Palyginti su 2019 m. rugsėjo mėn. prognozėmis, 2020 m. augimo prognozė buvo sumažinta 0,1 procentinio punkto, nes palankesnės fiskalinės ir pinigų politikos bei euro efektyviojo kurso sumažėjimo poveikis atsveria tik dalį labai sumažintos užsienio paklausos prognozės poveikio.

Prognozuojama, kad 2019 m. sumažėjusi infliacija pagal SVKI mažės ir 2020 m., o po to pamažu didės ir 2022 m. pasieks 1,6 %. Kitus ketvirčius didelį poveikį bendrajai infliacijai darys bazės efektai, susiję su SVKI sudedamąja dalimi – energijos produktų kainomis. 2019 m. pabaigoje padidėjusi infliacija pagal SVKI, neįskaitant energijos ir maisto produktų kainų, turėtų ir toliau pamažu didėti visą prognozuojamą laikotarpį. Jos didėjimą turėtų paskatinti spartėsiantis ekonomikos augimas, palyginti stabilus darbo užmokesčio augimas esant įtampai darbo rinkose, pelno maržų augimo atsigavimas vėl ėmus didėti ekonominiam aktyvumui, kurį, be kitų veiksnių, skatins ir neseniai patvirtintas pinigų politikos priemonių paketas. Grynosios infliacijos didėjimą turėtų paskatinti ir didėsiančios žaliavų, neįskaitant energijos išteklių, kainos. Palyginti su 2019 m. rugsėjo mėn. prognozėmis, 2020 m. infliacijos pagal SVKI prognozė buvo padidinta dėl didesnių naftos kainų, o 2021 m. prognozė šiek tiek sumažinta dėl mažesnio išorės kainų spaudimo ir silpnesnės darbo užmokesčio ir pelno maržų raidos dinamikos^[1].

1 Realioji ekonomika

2019 m. trečiąjį ketvirtį euro zonos realiojo BVP augimas buvo 0,2 %, t. y. šiek tiek didesnis, negu prognozuota 2019 m. rugsėjo mėn. 2019 m. trečiąjį ketvirtį teigiamą poveikį augimui padarė vidaus paklausa, o grynoji prekyba ir atsargų pokyčiai turėjo nedidelį slopinamąjį poveikį. Nuosaikų eksporto augimą lemia nepalankūs pasauliniai veiksniai, o labiausiai – vangus pasaulinės ekonomikos aktyvumas ir vangi užsienio paklausa padidėjusio pasaulinio neužtikrintumo sąlygomis. Trečiąjį ketvirtį stabilus privačiojo vartojimo augimas išliko pagrindiniu BVP augimą skatinusiu veiksniu.

Trumpojo laikotarpio duomenys rodo, kad artimiausiu metu augimas bus vangus. Prieš tai du mėnesius prastėjęs, Europos Komisijos sudaromas ekonominių vertinimų rodiklis lapkričio mėn. pagerėjo, tačiau tebėra mažesnis už trečiojo ketvirčio vidurkį. Vis dar vangi pasaulinė prekyba ir tebesitęsiantis didelis neužtikrintumas (susijęs su pasaulinės prekybos ginčais, chaotiško „Brexito“ galimybe ir staigesnio Kinijos ekonomikos augimo tempo sulėtėjimo rizika) neigiamai veikia verslo lūkesčius, ypač apdirbamosios gamybos sektoriuje, kur lūkesčiai išlieka gerokai prastesni negu ilgalaikis vidurkis. Tačiau lūkesčiai statybų sektoriuje ir vartotojų pasitikėjimo rodikliai tebebuvo stabilūs. Pirkimo vadybininkų indeksai ir toliau rodo sektorių skirtumus: apdirbamosios gamybos sektoriaus rodikliai, nors pastaruoju metu kiek stabilizavosi, tebėra gerokai mažesni už nulinio augimo ribą (50), o indeksai, susiję su paslaugų ir statybų sektoriais, yra didesni už 50. Neigiamos tendencijos kol kas iš apdirbamosios gamybos sektoriaus į paslaugų sektorių neišplito. To iš esmės ir buvo tikėtasi, nes paslaugų sektorius nėra itin atviras pasauliniams sukrėtimams, nuo kurių nukentėjo apdirbamosios gamybos sektorius (žr. 3 intarpą). Apskritai naujausi duomenys rodo, kad antrąjį ir trečiąjį ketvirčius stebėtas vangus augimas tęsis ir paskutinius 2019 m. mėnesius bei 2020 m. pradžioje.

Prognozėse daroma prielaida, kad, vidutiniu laikotarpiu pamažu silpstant nepalankių pasaulinių veiksnių poveikiui, euro zonos ekonomikos augimą skatinantys pamatiniai veiksniai vėl sustiprės (žr. 1 paveikslą ir 1 lentelę). Ypač pažymėtina, kad pagrindiniame prognozių scenarijuje daroma prielaida, jog Jungtinė Karalystė iš ES išstos tvarkingai ir kad papildomų protekcionistinių priemonių (be tų, apie kurias jau paskelbta) imtasi nebus, dėl to sumažės ir staigaus Kinijos ekonomikos augimo tempo sulėtėjimo tikimybė. Taigi, dabartinis neapibrėžtumas laipsniškai mažės, o pamatiniai augimą skatinantys veiksniai vėl stiprės. Numatoma, kad finansavimo sąlygos tebebus labai palankios ir kad ECB taikomos pinigų politikos priemonės, įskaitant 2019 m. rugsėjo mėn. patvirtintą pinigų politikos priemonių paketą, toliau darys teigiamą poveikį ekonomikai. Daromos techninės prielaidos, kad per prognozuojamą laikotarpį nominaliosios palūkanų normos padidės labai nedaug, palyginti su dabartiniu žemu lygiu. Skolinimas ne finansų privačiajam sektoriui artimiausiu metu iš esmės nesikeis, tačiau vėliau, skatinamas vis palankesnės makroekonominės aplinkos, labai žemų palūkanų normų ir palankių bankų paskolų teikimo sąlygų tiek namų ūkiams, tiek ne finansų bendrovėms, turėtų šiek tiek padidėti. Sumažėjus poreikiui mažinti įsiskolinimą ir padidėjus galimybėms grąžinti skolas įvairiuose sektoriuose, didės privačiojo vartojimo išlaidų dinamika. Privačiojo vartojimo ir investicijų į būstą augimą taip pat turėtų skatinti gana stabilus darbo užmokesčio augimas, didėjantis grynasis turtas ir mažėjantis nedarbo lygis. Euro zonos eksportui teigiamą poveikį turėtų daryti prognozuojamas užsienio paklausos atsigavimas ir pastaruoju metu smuktelėjęs euro efektyvusis kursas. Numatoma, kad fiskalinės politikos pozicija 2020–2021 m. sušvelnės, o 2022 m. bus iš esmės neutrali (žr. 3 skirsnį).

Vis dėlto dėl mažėjančios kai kurių palankių veiksnių įtakos augimas 2022 m. turėtų būti kiek lėtesnis. Manoma, kad vidutiniu laikotarpiu užimtumas irgi augs lėčiau – daugiausia dėl kai kuriose šalyse vis labiau juntamo darbo jėgos trūkumo.

Privačiojo vartojimo augimas 2019 m. trečiąjį ketvirtį padidėjo, tačiau vėliau prognozuojamu laikotarpiu turėtų šiek tiek sulėtėti. Esant stabiliam vartotojų pasitikėjimui ir palankioms sąlygoms darbo rinkoje, privačiojo vartojimo augimas, 2019 m. antrąjį ketvirtį buvęs 0,2 %, padidėjo ir trečiąjį ketvirtį siekė 0,5 %. 2019 m. antrąjį pusmetį ketvirtinė privačiojo vartojimo dinamika vidutiniškai turėtų būti kiek stipresnė negu pirmąjį pusmetį – iš dalies dėl to, kad daugelio didesnių šalių vyriausybių taikomų pajamų augimą skatinančių priemonių poveikis vartojimui yra uždelstas. 2020 m. vis dar gana palankūs vartotojų pasitikėjimo rodikliai, numatomas tolesnis nedarbo mažėjimas ir tolesnis vienam samdomajam darbuotojui tenkančio realiojo darbo užmokesčio didėjimas leidžia manyti, kad vartojimas, kai kuriose šalyse teigiamai veikiamas ir laisvesnės fiskalinės politikos, augs sparčiau. Prognozuojama, kad 2021–2022 m. vartojimo augimas šiek tiek sulėtės, nes šiuos dvejus metus prognozuojamas lėtesnis realiųjų disponuojamųjų pajamų augimas.

Privačiojo vartojimo augimą turėtų skatinti palankios finansavimo sąlygos ir kylanti nuosavo turto grynoji vertė. Prognozuojama, kad nominaliosios bankų paskolų palūkanų normos artimiausiu metu dar šiek tiek sumažės, vėliau stabilizuosis ir 2021–2022 m. po truputį didės. Kadangi numatoma, jog bankų paskolų palūkanų normos ir bankų skolinimas namų ūkiams ateinančius kelerius metus padidės tik nežymiai, bendrieji palūkanų mokėjimai turėtų išlikti nedideli ir tai turėtų toliau skatinti privatųjį vartojimą. Taip pat prognozuojama, kad, toliau stabiliai didėjant turimo nekilnojamojo turto vertei, 2020–2022 m. turėtų toliau augti realioji nuosavo turto grynoji vertė. Be anksčiau padarytos pažangos mažinant įsiskolinimą, didėjanti nuosavo turto grynoji vertė taip pat turėtų šiek tiek paskatinti vartojimą.

Investicijos į būstą turėtų toliau didėti, nors ir šiek tiek lėčiau. Pasitikėjimo statybų sektoriuje rodikliai rodo, kad artimiausiu metu investicijos į būstą toliau, nors ir lėtai, bet didės. Lėtesnį augimą leidžia prognozuoti ir tai, kad išduota mažiau statybos leidimų; be to, iš naujausių apklausų duomenų matyti, kad mažiau namų ūkių ketina ateinančiais metais imtis būsto remonto. Vidutiniu laikotarpiu investicijų į būstą augimas turėtų būti nedidelis ir stabilus, nes kai kuriose šalyse bus vis labiau juntamas statybų sektoriaus pajėgumų ribotumas. Investicijos į būstą vidutiniu laikotarpiu turėtų mažėti ir dėl kai kuriose šalyse pasireiškiančių nepalankių demografinių tendencijų.

Prognozuojama, kad verslo investicijos artimiausiu metu išliks vangios, o vėliau prognozuojamu laikotarpiu pamažu didės. Manoma, kad verslo investicijų augimas artimiausiu metu tebebus vangus – daugiausia dėl neigiamo ciklinio poveikio, siejamo su silpna išorės paklausa, pajėgumų panaudojimo mažėjimo link istorinio vidurkio ir padidėjusio neužtikrintumo. Vidutiniu laikotarpiu verslo investicijų augimas turėtų įsibėgėti, tačiau vis tiek bus lėtesnis negu kelerius praėjusius metus – dėl palyginti nuosaikios pasaulinės prekybos raidos ir mažesnio naujų gamyklų su naujais pajėgumais poreikio. Tačiau ilgesniu laikotarpiu neapibrėžtumas turėtų mažėti ir įvairūs teigiami pamatiniai veiksniai turėtų paskatinti verslo investicijas. Pirma, kadangi visuminė paklausa jau kelerius metus yra stipri, įmonės didins investicijas, kad padidintų savo našųjį kapitalą. Antra, prognozuojamu laikotarpiu didelį skatinamąjį poveikį investicijoms turėtų ir toliau daryti finansavimo sąlygos. Trečia, turėtų didėti pelno maržos – tai taip pat turėtų paskatinti investicijų augimą. Ketvirta, verslo investicijas turėtų paskatinti ir tai, kad per pastaruosius kelerius metus sumažėjo ne finansų bendrovių sverto koeficientas (tam įtakos turėjo atsigavusios akcijų kainos, tolesnis turto kaupimas ir nuosaikus finansavimo skolintomis lėšomis augimas), nors konsoliduotas bendrasis įsiskolinimas tebėra didesnis negu iki krizės, o prognozuojamu laikotarpiu turėtų dar šiek tiek padidėti. Galiausiai pažymėtina, kad verslo investicijas skatins ir per kelerius pastaruosius metus iki rekordiškai žemo lygio nukritę ne finansų bendrovių bendrieji palūkanų mokėjimai. Ateinančiais metais jie didės, bet pamažu.

Prognozuojama, kad eksporto augimas artimiausiu laikotarpiu bus nedidelis, o vėliau, likusį prognozuojamą laikotarpį, pamažu atsigaus. Eksportas, 2019 m. antrąjį ir trečiąjį ketvirčius augęs lėtai, paskutiniuosius metų mėnesius greičiausiai bus irgi vangus ir atitiks tebesitęsiančias pasaulinės prekybos lėtėjimo tendencijas. Vidutiniu laikotarpiu euro zonos šalių eksportas turėtų atsigauti. Prognozuojama, kad jo augimo tempas iš esmės atitiks užsienio paklausą (žr. 2 intarpą). Po gerų 2019 m. antrojo ketvirčio rezultatų (susijusių su investicijų augimo šuoliu Airijoje) ir trečiąjį ketvirtį stebėto nuosaikaus augimo importo augimas prognozuojamu laikotarpiu iš esmės turėtų atitikti bendrosios paklausos (vidaus paklausos ir eksporto suma) raidą. Apskritai numatoma, kad grynosios prekybos indėlis į realiojo BVP augimą visą prognozuojamą laikotarpį turėtų būti neutralus.

Prognozuojama, kad užimtumas augs lėtai: artimiausiu metu tam įtakos turės laikini veiksniai, o tolesniu prognozuojamu laikotarpiu bus juntamas darbo jėgos trūkumas. 2019 m. trečiąjį ketvirtį darbuotojų skaičius padidėjo 0,1 %. Palyginti su paskutinių ketverių metų ketvirtinio augimo tempais, darbuotojų skaičius augimas sulėtėjo. Numatoma, kad dėl ribotos darbo jėgos pasiūlos užimtumo augimas vidutiniu laikotarpiu tebebus gana vangus. Be to, lėtėjant ekonominiam aktyvumui, prognozuojamam laikotarpiui baigiantis turėtų silpnėti ir darbo jėgos paklausa.

Darbo jėga prognozuojamu laikotarpiu turėtų augti nuosaikiau. Numatoma, kad darbo jėga toliau didės, o ją didėti skatins prognozuojama grynoji darbuotojų imigracija (įskaitant numatomą pabėgėlių integraciją) ir didėjantis aktyvumo lygis. Vis dėlto šių veiksnių poveikis prognozuojamu laikotarpiu greičiausiai išnyks; be to, didės neigiamas visuomenės senėjimo poveikis darbo jėgos augimui, nes į pensiją išeina daugiau žmonių, negu jaunimo pradeda dirbti.

Numatoma, kad euro zonoje nedarbo lygis nuosekliai mažės ir 2022 m. sumažės iki 7,1 %. 2019 m. spalio mėn. nedarbo lygis sumažėjo iki 7,5 % – tai mažiausias lygis nuo 2008 m. Numatoma, kad nedarbo lygis įvairiose euro zonos šalyse ir toliau bus labai skirtingas.

Darbo našumo augimas prognozuojamu laikotarpiu turėtų atsigauti. 2017 m. sparčiai didėjęs, darbo našumas vienam darbuotojui ir darbo našumas per valandą 2018 m., netikėtai sumažėjus aktyvumui, didėjo lėčiau. Užimtumas vis dar augs gana užtikrintai, gamybos apimtis didės nedaug, todėl 2019 m. našumo augimas bus irgi vangus. Numatoma, kad per likusią prognozuojamo laikotarpio dalį našumo augimas atsigaus, nes aktyvumas paspartės, o darbo sąnaudų augimas sulėtės. Vidutiniu laikotarpiu metinis darbo našumo augimas turėtų priartėti prie iki krizės buvusio vidutinio 1,0 % lygio^[4].

Palyginti su 2019 m. rugsėjo mėn. prognozėmis, realiojo BVP 2020 m. augimo prognozė buvo sumažinta, o 2021 m. – nesikeitė. 2020 m. ekonomikos augimo prognozė buvo sumažinta atsižvelgiant į tai, kad palankesnės fiskalinės ir pinigų politikos bei euro efektyviojo kurso sumažėjimo poveikis didelį užsienio paklausos prognozės sumažinimą atsveria tik iš dalies. 2021 m. tolesnio nedidelio užsienio paklausos prognozės sumažinimo poveikį atsvers vykdoma palankesnė politika.

2 Kainos ir sąnaudos

Numatoma, kad 2020 m. infliacija pagal SVKI sumažės iki 1,1 %, o vėliau didės: 2021 m. – iki 1,4 %, o 2022 m. – iki 1,6 % (žr. 2 pav.). Bendroji infliacija iki 2020 m. antrojo ketvirčio greičiausiai bus nedidelė, tačiau šiek tiek svyruos. Tai daugiausia lems bazės efektai, susiję su SVKI sudedamąja dalimi – energijos produktų kainomis. Iki 2021 m. pradžios SVKI sudedamosios dalies – energijos produktų – kainos mažės, o pradės didėti tik 2021 m. antrąjį ketvirtį, kai stabilizuosis naftos ateities sandorių kainų kreivė ir įsigalios kai kurie padidinti mokesčiai. SVKI sudedamosios dalies – maisto produktų – kainų augimas svyruos apie 1,8 %. Iki 2019 m. pabaigos kiek pakilusi, 2020 m. infliacija pagal SVKI, neįskaitant energijos ir maisto produktų, bus panaši, 2021 m. padidės iki 1,4 %, o 2022 m. – iki 1,6 %. Numatoma, kad infliacijos pagal SVKI, neįskaitant energijos ir maisto produktų, kilimą skatins didėjantis ekonominis aktyvumas, įtemptoje darbo rinkoje stebimas palyginti stabilus darbo užmokesčio augimas ir – didėjant ekonominiam aktyvumui, paskatintam, be kitų veiksnių, ir 2019 m. rugsėjo mėn. ECB patvirtintų pinigų politikos priemonių, – atsigaunančio pelno maržų augimo. Infliaciją pagal SVKI, neįskaitant energijos ir maisto produktų, taip pat turėtų šiek tiek skatinti kylančios žaliavų, neįskaitant energijos išteklių, kainos.

Prognozuojama, kad įtampai darbo rinkoje neslūgstant, 2019 m. antrąjį pusmetį kiek sulėtėjęs, vienam samdomajam darbuotojui tenkančio atlygio augimas pamažu vėl pradės spartėti. Pagrindinis darbo užmokesčio augimą skatinantis veiksnys – numatoma didesnė įtampa kai kurių euro zonos šalių darbo rinkoje. Numatoma, kad, be ciklinio impulso, bendrosios infliacijos padidėjimas per paskutinius dvejus metus gali paskatinti užtikrintą darbo užmokesčio augimą tose euro zonos šalyse, kuriose nustatant darbo užmokestį atsižvelgiama į praeities duomenis. Be to, kai kuriose šalyse padidintas minimalusis darbo užmokestis, o tai gali turėti įtakos darbo užmokesčio pasiskirstymui.

Numatoma, kad vienetinių darbo sąnaudų augimas iki 2021 m. pradžios mažės, o vėliau nežymiai svyruos. Po staigaus 2019 m. stebėto šuolio, našumui cikliškai sumažėjus, 2020 m. vienetinių darbo sąnaudų augimas turėtų po truputį lėtėti, o vėliau, pasiekęs 1,4 %, nebekisti. 2020 m. vienetinės darbo sąnaudos augs lėčiau, nes našumas ims didėti, o darbo užmokestis nesikeis. Vėliau vienetinės darbo sąnaudos nebekis, nes našumas didės toliau, bet kartu ims augti darbo užmokestis.

2019 m. susitraukusios, 2020 m. pelno maržos greičiausiai mažės toliau, tačiau likusią prognozuojamo laikotarpio dalį šiek tiek atsigaus. Pelno maržos buvo mažos nuo 2018 m. vidurio. Numatoma, kad dėl vis mažesnio ekonominio aktyvumo, ypač apdirbamosios gamybos sektoriuje, jos išliks nedidelės visus 2020 m. Tokioje aplinkoje jos stabdo su našumu susijusį vienetinių darbo sąnaudų didėjimą. Prekybos sąlygoms įtakos turėjo ir ankstesniais laikotarpiais užfiksuotas naftos kainų didėjimas. Tai neigiamai paveikė pelno maržos raidą. Naftos kainoms stabilizavusis ir ekonominiam aktyvumui atsigavus, šių veiksnių svarba turėtų mažėti, o ankstesnis darbo užmokesčio didėjimas pamažu persiduoti kainoms.

Numatoma, kad, 2019 m. sumažėjęs, išorės kainų spaudimas iki 2021 m. šiek tiek padidės, o vėliau nesikeis. Įvertinta, kad importo defliatoriaus metinis augimo tempas 2019 m. sumažėjo, o 2020 ir 2021 m. pamažu didės. Tai daugiausia lemia naftos kainų pokyčiai. 2019 m. dėl naftos kainos pokyčių mažėjo importo kainų augimo tempas. Kaip matyti iš naftos ateities sandorių kainų kreivės, prognozuojamu laikotarpiu naftos kainų pokyčiai importo kainas smukdys toliau, tik gerokai mažesniu mastu. Didėjančios žaliavų, neįskaitant naftos, kainos ir pasaulinis kainų spaudimas turėtų paskatinti importo kainų kilimą.

Palyginti su 2019 m. rugsėjo mėn. prognozėmis, infliacijos pagal SVKI prognozė 2020 m. padidinta, o 2021 m. – sumažinta. Šie koregavimai yra iš dalies susiję su infliacijos pagal SVKI sudedamąja dalimi – energijos produktų kainomis: jos 2020 m. prognozė padidinta, o 2021 m. – sumažinta dėl trumpuoju laikotarpiu stebėtų didesnių naftos kainų ir kiek labiau žemyn pakrypusios naftos ateities sandorių kainų kreivės. 2020 ir 2021 m. maisto produktų kainų augimo prognozė taip pat sumažinta iš dalies dėl mažesnių tarptautinių maisto žaliavų kainų. 2020 m. infliacijos pagal SVKI, neįskaitant energijos ir maisto produktų, prognozė šiek tiek padidinta, o 2021 m. šiek tiek sumažinta, atsižvelgiant į tai, kad, viena vertus, didėja spaudimas dėl mažesnio valiutos kurso ir netiesioginio didesnių naftos kainų poveikio, tačiau kita vertus, pasaulinių kainų augimas mažėja, o darbo užmokestis bei pelno maržos didėja ne taip sparčiai.

3 Fiskalinė perspektyva

Vertinama, kad 2019–2020 m. euro zonos fiskalinės politikos pozicija bus šiek tiek laisvesnė, o 2020 m. – iš esmės neutrali^[7]. Prognozuojamą fiskalinės politikos pozicijos laisvėjimą 2019–2021 m. daugiausia lems tiesioginių mokesčių sumažinimas, didesni valdžios sektoriaus pervedimai, šiek tiek didesnės valdžios sektoriaus investicijos ir vartojimas. Prognozuojama, kad 2022 m. fiskalinės politikos pozicija bus iš esmės neutrali – tiesioginiai mokesčiai greičiausiai bus mažinami tik šiek tiek, o papildomos išlaidos bus nedidelės.

Prognozuojama, kad euro zonos biudžeto balansas 2019–2021 m. vis prastės, o 2022 m. iš esmės nesikeis; skolos santykis toliau mažės. Biudžeto balanso prastėjimą 2019–2021 m. lemia laisvėjanti fiskalinės politikos pozicija. Tai iš dalies kompensuoja mažesnės palūkanų išlaidos, tačiau ciklinė komponentė prognozuojamu laikotarpiu nesikeis. Valdžios sektoriaus skolos santykio mažėjimą prognozuojamu laikotarpiu skatina palankus palūkanų normų ir ekonomikos augimo tempo skirtumas ir pirminis perteklius, nors šis laikui bėgant mažėja.

Palyginti su 2019 m. rugsėjo mėn. prognozėmis, euro zonos 2020–2021 m. fiskalinė perspektyva šiek tiek suprastėjo. 2019 m. prognozė šiek tiek padidinta, o 2020 ir 2021 m., fiskalinės politikos pozicijai toliau laisvėjant, prognozuojamas didesnis biudžeto deficitas. Ciklinės komponentės ir palūkanų mokėjimų prognozės iš esmės nesikeičia. Prognozuojama, kad skolos santykis bus kiek didesnis negu buvo numatyta 2019 m. rugsėjo mėn. prognozėse. Prognozė pakoreguota atsižvelgiant į peržiūrėtus ir padidintus istorinius duomenis, mažesnį prognozuojamą pirminį perteklių ir ne tokius palankius 2020–2021 m. prognozuojamus palūkanų normos ir ekonomikos augimo skirtumus.